Visas mūsų svetainės galimybes išnaudosite tik instaliavę ar aktyvavę ne mažesnę nei 8 Flash įskiepio versiją.
Plačiau...

Apie autorių

Fotografas Feliksas Kerpauskas gimė 1933m. balandžio 13 d. Žemaitijoje, Tverų miestelyje. Mokėsi Tverų aštuonmetėje ir Rietavo vidurinėje mokyklose, Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete.
Dirbo mokytoju, žurnalistu, radijo korespondentu Skuode, Priekulėje, Kelmėje, Telšiuose. Didžiąją gyvenimo dalį, 30 metų, dirbo Kauno J.Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje muzikos mokytoju.
Antraeilėse pareigose šešis metus dirbo P.Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejuje fotografu.
Fotoaparatą pirmą kartą į rankas paėmė 1954 metais.
1987m. buvo priimtas Į Lietuvos fotomenininkų Sąjungą.
Nuo 1999m. niekur nebedirba, yra pensininkas - laisvas fotomenininkas.
2005 metais Feliksui Kerpauskui pripažintas menininko statusas.
Pagrindinis variklis, verčiantis fotografą Feliksą Kerpauską įvairiais metų laikais daugybę kilometrų pravaikščioti Lietuvos laukais, upių ir ežerų pakrantėmis, yra meilė gamtai, jos grožiui ir noras tuo grožiu pasidalinti su kitais, galbūt to grožio nepastebėjusiais, ir baimė, kad mūsų sudėtingame pasaulyje, kai gamtai gresia daug pavojų, viso to, kas šiandien džiugina mūsų širdis, gali ir nebelikti. Todėl didžiąją jo fotografijų dalį sudaro peizažai.
Pamilti lietuvišką peizažą padėjo dar vaikystės įspūdžiai: gražios gimtojo Tverų miestelio, minimo jau nuo 1289 metų, apylinkės, čia pat prasidedančios Vidurio Žemaitijos aukštumos, Lopaičių kalvos, Ruškio landšaftinis draustinis, piliakalniai, kur galėjo stovėti ir 1236 metais laimėjusio Saulės mūšį žemaičių kunigaikščio Vykinto pilis. Ten vaikystėje beveik visi žiemos pavakariai ant slidžių praleisti.
Galėjo turėti įtakos ir mokymasis Rietavo vidurinėje mokykloje, kuri buvo įsikūrusi gražiame Kunigaikščio Oginskio parke, per kurį, apsupta senų medžių, vinguriuodama tekėjo Jūros upė.
Dabar Feliksas Kerpauskas, jau vyresnio amžiaus fotografas, žavisi visos Lietuvos gamtos grožiu ir stengiasi kuo daugiau įstabiųjų kampelių užfiksuoti fotografijose.
Paskutinį dešimtmetį, atsiradus techninėms galimybėms fotografijose paprasčiau naudoti spalvą, beveik visos Felikso Kerpausko fotografijos – tik spalvotos. Galbūt dėl to, kad spalvotas pavasaris ar ruduo – daug gražesni, o matyt ir dėl to, kad jam, kaip mylinčiam muziką ir su muzika turėjusiam ryšį visą gyvenimą, svarbi yra ne tik muzikos garsų harmonija, bet ir spalvų harmonija. Galbūt dėl to ir atsirado šio autoriaus spalvotų fotografijų ciklas „Žydintys akmenys“.
Feliksas Kerpauskas fotografuoja ne tik peizažus, jo archyve nemažai ir portretų, reportažinio ar žanrinio stiliaus nuotraukų. Jis neieško modernios formos ir tai palieka jaunimui. Jis sako savo mintis išgirdęs  Daivos Čepauskaitės radijo spektaklyje gražiai išreikštas aktoriaus Zelčiaus lūpomis: „Aš senas žmogus ir nematau reikalo būti kitokiu“.

2006-05-02